Dr. A. Usonienė: „Jei įrankis išrastas, reikia leisti žmonėms juo pasinaudoti“

Lietuvoje yra virš 50 000 nevaisingų šeimų. Kasmet šis skaičius pasipildo dar 2 000 šeimų. Tokios pat nevaisingumo rodiklių tendencijos stebimos ir kitose pasaulio šalyse. Šioje situacijoje pagalbinis apvaisinimas gali būti ne tik individualių sveikatos problemų, bet ir tam tikrų demografijos problemų sprendimo raktu, įsitikinus dr. Audronė Usonienė, „Vaisingumo klinikos“ gydytoja.

Pagalbinio apvaisinimo svarba šių dienų visuomenės gyvenimui įvertinta ir Nobelio premija, kuri neseniai už pasiekimus medicinoje skirta pagalbinio apvaisinimo pradininkui prof. Robertui Edwardsui. Mokslininkams nuolat tobulinant pagalbinio apvaisinimo metodikas, jos vis plačiau taikomos visame pasaulyje. Tuo tarpu Lietuva – viena labiausiai atsilikusių Europos sąjungos valstybių reprodukcinės sveikatos srityje. Čia vis dar diskutuojama, ar leisti žmonėms pasinaudoti mokslo teikiamomis galimybėmis.

„Pagalbinis apvaisinimas – įrodymas, kaip mokslas gali keisti žmonių gyvenimus. Nevaisingumo bėdų turintiems žmonėms galima padėti susilaukti savų vaikų, sukurti pilnavertę šeimą. Tuo būdu prisidedama ir prie gyvybingos visuomenės kūrimo“, - sako dr. A. Usonienė. Gydytoja įsitikinusi, jei egzistuoja įrankiai padedantys sukurti žmonėms visavertę šeimą, nemoralu iš jų atimti tokią galimybę. Iki šiol sudėtingiausių nevaisingumo atvejų gydymui veiksmingiausiu metodu pripažįstamas apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF – in vitro fertilizacija), kuriam naudojami ir nešaldyti, ir šaldyti embrionai.

Dr. A. Usonienė pasakoja, kad IVF atliekama tik tada, kai kiti paprastesni gydymo metodai nepadeda šeimai susilaukti vaikelio. Tuomet iš moters ir vyro kūno paimamos lytinės ląstelė, jos sujungiamos specialioje aplinkoje maksimaliai artimoje moters organizmui. Užsimezgus embrionui, jis dedamas į moters kūną tolesniam vystymuisi. Vienu metu dažniausiai susiformuoja keli embrionai, kurių dalis būna užšaldoma ir panaudojama vėliau, jei pirmoji procedūra nepasiseka. Patalpinant užšaldytą embrioną, išvengiama pakartotino moters stimuliavimo hormonais ir taip padaroma mažesnė žala moters sveikatai.

Nėštumų dažnis naudojant nešaldytus embrionus yra 25 – 45 proc., o kai į gimdą yra perkeliami šaldyti ir atšildyti embrionai – 20 – 40 proc. Perkeliant į gimdą šaldytus embrionus nėštumų dažnis mažesnis, tačiau IVF ciklo metu pasitaiko tokių moters sveikatos būklių, kurioms esant, embrionų perkėlimas dar pablogintų moters būklę ar net taptų pavojingas jos gyvybei. Tuomet embrionai yra užšaldomi, o moters būklei pagerėjus, perkeliami atšildyti embrionai.

Pasaulyje egzistuoja ir kitas metodas - kiaušialąsčių šaldymas. Nors šiuo metu sukurta ir vis labiau tobulinama kiaušialąsčių šaldymo metodika ir technika, tačiau daugelis garsiausių specialistų vis tik renkasi embrionų šaldymą. Šaldyti kiaušialąstes pradėta palyginti neseniai ir dar yra pakankamai daug neišspręstų problemų, nes kiaušialąstės yra didelės ląstelės, o jų išoriniai dangalai - neatsparūs vandeniui. Dėl to šaldymo proceso metu susidarę ledo kristalai suardo ląstelę ir didėja apsigimimų tikimybė. Naudojant pagalbiniam apvaisinimui šaldytas kiaušialąstes, nėštumų dažnis yra 10 – 13 proc. Tai yra kur kas mažiau nei taikant šaldytus embrionus (20-40 proc.).