„Natūralus“ dirbtinis apvaisinimas

Audronė Usonienė, „Vaisingumo klinikos“ akušerė-ginekologė

Pacientai visame pasaulyje domisi galimybe atlikti pagalbinį apvasinimą natūraliame cikle. Nors dėl nepakankamo oocitų ir embrionų skaičiaus nėštumų dažnis tokiu atveju yra ženkliai mažesnis, mažėja ir pašalinių poveikių efektas, pora patiria mažiau streso.

Mokslininkai rado tarpinį variantą tarp natūralumo ir dirbtinumo. Tokia galimybė atsirado sukūrus metodą, leidžiantį subrandinti oocitus ex vivo (angl. In vitro maturation (IVM)). Perkėlus ląstelių brendimo etapą į inkubatorių,  pacientei nebereikia vartoti didelių gonadotropinių vaistų, lemiančių daugybinių folikulų susidarymą, dozių.

Kiaušidžių punkcijos metu apie 15 proc. Oocitų būna nepasiekę reikiamo brandumo t.y. Metafazės II stadijos, todėl papildomas brandinimas inkubatoriuje suteikia galimybę panaudoti visas gautas ląsteles pagalbinėms apvaisinimo procedūroms. Brandinimas in vitro ypač aktualus policistinių kiaušidžių sindromą (PKS) turinčioms moterims.  PKS atveju, veikiant gonadotropiniams vaistams, didėja hiperstimuliacijos rizika. Pagrindiniai ląstelių brandinimo in vitro  privalumai yra šie: sumažėjęs vaistų, naudojamų kiaušidžių stimuliacijai, poveikis; sumažėję procedūros kaštai; paprastesnis gydymas.

Žinduolių oocitų spontaninį subrendimą, aspiravus ląstelę iš folikulo, pirmasis aprašė Pincus ir Enzman dar 1935 metais. Tokio brendimo pagrindas yra iki šiol neišaiškintas folikuliniame skystyje esantis inhibitorius. Moters reprodukcinės sistemos ląstelės išskiria  įvairius hormonus, kurie ir reguliuoja kiaušialąstės brendimą viso ciklo metu. Folikulus stimuliuojantis hormonas  atsakingas už ikiovuliacinių folikulų augimą (Macklon and Fauser, 2000) ir liuteinizuojančio hormono  indukciją (Gougeon, 1996). Pridėjus šių hormonų į oocitų kultyvavimo terpę, spartėja ląstelių brendimas ir embrionų dalijimasis (Anderiez et al., 2000).

Mokslininkai, specialistai svarsto, ar brandinimas in vitro turi daugiau privalumų nei trūkumų. Tyrimai su gyvūnais parodė, kad kuo ilgiau oocitas būna ne folikulo viduje, tuo mažesnės jo galimybės tapti embrionu. Tai gali būti susiję su tuo, kad nebrandūs oocitai aspiruojami aktyvaus folikulo augimo metu. Nepakankamai diferencijavusio oocito dangalai yra tampriai suaugę su folikulo sienele, todėl aspiracija gali vykti ne taip sklandžiai. In vitro subrandinti oocitai stokoja tam tikrų baltymų (Trounson et al., 2001) bei citoplazmos komponentų (Fulka et al., 1998).

1994 metais Trounson et al. Paskelbė apie pirmo naujagimio gimimą po PKS sindromą turinčios pacientės laboratorijoje subrandintų oocitų. Nors nėštumų dažnis, perkėlus į gimdą embrionus, gautus po brandinimo in vitro yra 27 proc., implantacijos dažnis siekia vos 6,9 proc. (Cha et al., 2000). Ypač nerimaujama dėl vaikų, gimusių po oocitų brendimo in vitro, vystymosi. Bandymai su gyvūnais parodė, kad oocitų brendimas ne folikulo viduje, sietinas su palikuonių sveikatos sutrikimais.  Tačiau lieka neaišku, ar problemos kyla dėl oocitų aspiracijos iš nebrandžių folikulų, brendimo in vitro ar embrionų kultyvavimo inkubatoriuje po apvaisinimo.

Optimizavus  oocitų brandinimo sąlygas, IVM galėtų papildyti nevaisingumo gydymo metodus atrinktoje pacientų grupėje. Paskelbti pirmieji duomenys apie nebrandžių oocitų ir kiaušidžių šaldymą bei naujus oocitų kultyvavimo in vitro metodus (Cortvrindt R and Smitz J, 2001). Šie tyrimai turėtų padėti išsaugoti vaisingumą vaikams ir jaunoms moterims, kurios dėl atliktos chemoterapijos tampa nevaisingos labai ankstyvame amžiuje.