AMENORĖJA (amenorrhoe) – mėnesinių nebuvimas. Jei 14 metų sulaukusiai mergaitei neryškėja antriniai lyties požymiai ir nebūna mėnesinių arba sulaukusiai 16 metų nebūna mėnesinių, nors antriniai lyties požymiai matyti, sutrikimas laikomas pirmine amenorėja (amenorrhoea primaria). Antrinė amenorėja (amenorrhoea secundaria) esti tada, kai išnyksta anksčiau buvusios reguliarios mėnesinės ir jų nebūna 3 mėnesius arba buvusios nereguliarios mėnesinės ir jų nebūna 6 mėnesius.
ANDROLOGIJA (andrologia) – vyriškųjų organų fiziologijos ir patologijos mokslas, apimantis vyrų dauginimosi sutrikimų (endokrininių liaukų, vaisingumo, seksualinių) bei būdų jiems gydyti, tyrimą.
ANEUPLOIDIJA (aneuploidia) – nekartotinis chromosomų skaičius ląstelėje.
ASTENOSPERMIJA (asthenospermia) – susilpnėjęs sėklos gyvybingumas. Gyvybingų spermijų sėkloje yra mažiau už normą.
ANTSĖKLIDIS (epididymis) – vidinis vyriškasis lyties organas, susidaręs iš vingiuotų siaurų latakėlių, kur galutinai subręsta spermijai.
APVAISINIMAS (fertalization) – kiaušialąstė apvaisinama, kai į ją prasiskverbia spermijas ir jų genetinė medžiaga susijungia. Apvaisinama lytinė ląstelė iki pirmo dalijimosi vadinama zigota.
APVAISINIMAS MĖGINTUVĖLYJE (In vitro fertilization, IVF) – apvaisinimo ne moters kūne metodas, kai lytinės ląstelės susijungia specialiame inde laboratorijoje, o ne moters organizme. Vėliau bręstantis embrionas gali būti perkeliamas į gimdą.
AZOOSPERMIJA (azoospermia) – spermijų nebuvimas ejakuliate.
BLASTOCISTA (blastocysta) – užuomazginė pūslelė. Embrionas 5-6 raidos dieną po apvaisinimo, kai susiformuoja ląstelių apsupta pūslelė.
BLASTOMERAS (blastomerus) – ankstyvosios embriono stadijos ląstelė.
BIOCHEMINIS NĖŠTUMAS (biochemical pregnancy) – teigiamas nėštumo testas dėl padidėjusio chorioninio gonadotropino kiekio (hCG) kraujyje ir šlapime.
DELECIJA (deletion) – kurios nors dalies chromosomos netekimas. Vyrų nevaisingumas susijęs su Y chromosomos delecija AZS zonoje. Esant šiai patologijai būna įgimta azoospermija.
DIRBTINĖ INSEMINACIJA, SPERMOS SUŠVIRKŠTIMAS (artifitial insemination) – nevaisingumo gydymo metodas, kai į moters lyties organus sušvirkščiama vyro spermos, ir apvaisinimas įvyksta natūraliai moters kūne. Spermos gali būti sušvirkščiama į gimdą ar į gimdos kaklelio kanalą.
DONORAS (donor) – nevaisingumo atveju, tai žmogus, duodantis spermijų, kiaušialąsčių ar embrioną.
EJAKULIACIJA (ejaculiatio) – staigus sėklos išmetimas iš vyro lyties organų.
EJAKULIATAS (ejaculate) – sperma, išsiliejusi ejakuliacijos metu. Pirmoje ejakuliato porcijoje daugiau spermijų, antroje – priešinės liaukos sekreto.
EMBRIONŲ AUGINIMAS (embryo culture) – embrionų auginimo laboratorijoje technologija, naudojant CO2 ir specialias mitybines terpes (CO2 koncentracija 5-7 proc., t° – 37°C, absoliuti drėgmė). Embrionai iki perkėlimo į gimdą, kai taikoma IVF procedūra, auginami dvi tris paras, rečiau – 6 paras.
ENDOMETRIOZĖ (endometriosis) – liga, kai į gimdos gleivinę panašių audinių atsiranda įvairiuose organuose. Endometriozė dažnai diagnozuojama nevaisingai moteriai. Toks nevaisingumas dažnai gydomas apvaisinimo ne moters kūne metodais.
EMBRIONO PERKĖLIMAS (embryo transfer) – tai IVF procedūros baigiamasis etapas, kai specialiu kateteriu embrionas ar embrionai perkeliami į gimdą, rečiau į kiaušintakius.
ESTROGENAI (estrogen) – moteriškieji lytiniai hormonai. Daugiausia estrogenų gamina kiaušidės veikiant gonadropinui FSH. Mažiau jų sintetinama iš antinksčių išskiriamų ir kraujotakoje esančių androgenų. Nėštumo metu estrogenus išskiria placenta. Normalaus menstruacijų ciklo metu estrogenų kiekis kinta. Estrogenai per specifinius receptorius veikia visą moters organizmą. Moteriai senstant, estrogenų organizme mažėja.
ESTRADIOLIS (estradiol) – veikliausia estrogenų frakcija. Estradiolis yra dviejų formų: α estradiolis ir β estradiolis. Kraujyje nustatomas estradiolio kiekis rodo, kiek estrogenų yra moters organizme. Šis žymėjimas labai svarbus rengiantis skatinti kiaušidžių funkciją.
FOLIKULO SKYSTIS (follicular liquor) – skystis, pripildantis folikulo ertmę. Atlikus subrendusio folikulo punkciją, išsiurbtame skystyje randama kiaušialąstė.
FOLIKULO PUNKCIJA IR KIAUŠIALĄSTĖS PAĖMIMAS (follicular puncture and Oocyte Retriaval) – subrendusio folikulo punkcija atliekama specialia adata pro makštį kontroliuojant makštiniu echoskopo davikliu praėjus 36 val. po ovuliacijos skatinimo pabaigos.
FOLIKULUS STIMULIUOJANTIS HORMONAS (follicle stimulating hormone) – tai hipofizės gonadotropinis hormonas, stimuliuojantis folikulų raidą ir brendimą kiaušidėse. Numačius apvaisinimą ne moters kūne, FSH preparatų skiriama stimuliuojanti kiaušidžių funkcijai, kad subręstų daugiau folikulų. Vyrams FSH skatina spermijų brendimą ir išskyrimą.
GELTONKŪNIS (corpus luteum) – susiformuoja kiaušidėse plyšusio folikulo vietoje (po ovuliacijos). Sintetina progesteroną, estrogenus ir kitas veikliąsias medžiagas. Geltonkūnio išskiriami hormonai palaiko augantį nėštumą. Jei kiaušialąstė neapvaisinama, jis sunyksta.
GAMETA – subrendusi lytinė ląstelė. Vyriškoji – spermijas, moteriškoji kiaušialąstė.
GAMETOS PERKĖLIMAS Į KIAUŠINTAKIUS (gamete intra – fallopian transfer) – apvaisinimo metodas, kaip atskirai paimti spermijai ir kiaušialąstės perkeliami į kiaušintakius, kur įvyksta pavaisinimas.
GENAS (genum) – struktūrinė chromosomos dalis – DNR segmentas, kuriam būdinga specifinė funkcija.
GEMALINĖ PUSLELĖ (gestational sac) – joje esti embrionas.
GIMDOS GLEIVINĖ (endometrium) – vidinis gimdos sluoksnis, dėl lytinių hormonų poveikio kintantis menstruacijų ciklo metu.
GONOTROPINĄ ATPALAIDUOJANTIS HORMONAS (Gonadotropin Releasing Hormone) – pogumbrio hormonas, veikiantis gonadotropinų hormonų -FSH ir LH – išskyrimą posmegeninėje liaukoje.
HORMONAS (hormonum) – specifinės veikliosios medžiagos, kurias gamina organizmo endokrininės liaukos. Hormonai patenka į kraują, limfą bei kitus organizme cirkuliuojančius skysčius ir per specifinius receptorius veikia visą organizmą.
KARYOTYPING – laboratorinis ląstelių chromosomų nustatymas.
KIAUŠINTAKIAI (fallopian tubes) – porinis vidinis moteriškasis lyties organas, primenantis vamzdelį, kuris jungia gimdą su pilvo ertme ir kiaušide. Kiaušidės link nukreiptas jo galas išplatėjęs ir turi ataugėles. Kiaušintakyje įvyksta kiaušialąstės apvaisinimas.
KIAUŠIDĖS FOLIKULAI (folliculi ovarici) – ankstyvuoju embrioniniu laikotarpiu moteriškosios lyties embriono kiaušidėse susidaro užuomazginių folikulų. Daugelis jų sunyksta, kiti, gonadotropinių hormonų ir biologiškai aktyvių medžiagų veikiami, virsta į labiau diferencijuotus folikulus, kuriuose ne tik bręsta kiaušialąstė, bet ir vyksta lytinių hormonų bei veikliųjų medžiagų sintezė, susijusi su moters vaisingumu. Per kiekvieną menstruacijų ciklą paprastai subręsta vienas folikulas.
KIAUŠIDĖ (ovarium) – porinė moteriškoji lytinė liauka, kurioje auga bei bręsta folikulai ir juose esančios kiaušialąstės. Čia gaminami ir lytiniai hormonai: estrogenai, progesteronas, androgenai bei kitos veiklios medžiagos.
KIAUŠIDŽIŲ PERSTIMULIAVIMO SINDROMAS (ovary hyperstimuliation sindrome) – tai viena pavojingiausių komplikacijų, kurią sukelia gydymas ovuliacijos skatinamaisiais vaistais ruošiantis apvaisinimui ne moters kūne.
KIAUŠIDŽIŲ STIMULIAVIMO SCHEMA (ovarian stimuliation protocol) – tai vaistų dozės ir jų skyrimo eiliškumas siekiant subrandinti daugiau folikulų. Dažniausiai taikomos ilgosios arba trumposios kiaušidžių stimuliavimo schemos. Abiem atvejais, prieš skiriant gonadotropinų preparatų, GnRh agonistais, o pastaraisiais metais – GnRh blokatoriais (antagonistais) nuslopinimas fiziologinis gonadotropinų išskyrimas.
KLINIKINIS NĖŠTUMAS (clinical pregnancy) – echoskopiniais ar echografiniais tyrimais patvirtintas nėštumas: nustatoma gemalinė pūslytė su vaisiumi ir jo širdies veikla.
KRIOKONSERVAVIMAS (cryopreservation) – embrionų, kiaušialąsčių, spermijų ir lytinių liaukų audinių užšaldymas ir laikymas – 196° C temperatūros skystame azote.
LAPORASKOPIJA (laparoscopia) – pilvo ertmės apžiūra per pilvo sieną įkištu optiniu prietaisu. Šis endoskopinis tyrimo metodas derinamas su kitais metodais: dažomosios medžiagos suleidimu į gimdą ar kiaušintakių vidaus apžiūra. Laparoskopija gali būti taikoma ir gydymo tikslu, kai reikia pašalinti sąaugas, cistas, koaguliuosti endometriozėz židinius.
LIUTEINIZUOJANTIS HORMONAS (luteinizing hormone) – jį išskiria priekinė hipofizės dalis. Išskiriamo hormono kiekis per menstruacijų ciklą kinta: ciklo viduryje staiga padidėja ir skatina subrendusio folikulo plyšimą, geltonkūnio formavimąsį, progesterono sintezę. Vyrams LH veikia testosterono išskyrimą sėklidžių ląstekėse.
MĖNESINĖS, MENSTRUACIJOS (menstruatio) – cikliškas pakitusios gimdos gleivinės funkcinio sluoksnio pasišalinimas kartu su negausiu kraujavimu iš lyties organų. Mikrochirurginė spermijų aspiracija iš antsėklidžio (microsurgical epididymal sperm aspiration) – jei spermatogenezė vyksta, bet ejakuliate spermijų nėra, šiuo būdu spermijų paimama tiesiai iš antsėklidžio. Išgauti spermijai naudojami ICSI.
MENOPAUZĖ (menopausa) – fiziologinis mėnesinių nutrūkimas. Mėnesinių pabaiga nustatoma pagal paskutinių mėnesinių datą. Laikoma, kad menopauzė įvyko, jei mėnesinių nebūna 12 mėnesių, paprastai jos nutrūksta apie 50-51 gyvenimo metus.
MORULĖ (morula) – embrionas ketvirtą dieną po apvaisinimo. Tai 12-16 blastomrų darinys prieš pradedant formuotis blastocistai.
MOTERŲ NEVAISINGUMAS (infertilitas feminina) – gali būti pirminis, kai, moteris niekad nebuvo pastojusi, ir antrinis – kai moteris buvo nėščia, nesvarbu, kaip baigėsi nėštumas.
NEKROSPERMIJA (nekrospermija) – reta ir sunki patologija, kai sėkloje nėra gyvų spermijų. Dažniausiai ją lemia cheminė organizmo intoksikacija.
NEVAISINGA ŠEIMA (infertilitas familia) – laikoma pora, kuri reguliariai lytiškai santykiaudama ir nenaudodama apsisaugojimo priemonių, per vienerius metus negali pradėti kūdikio. Nevaisingų porų yra apie 10-15 proc.
IDIOPATINIS NEVAISINGUMAS (infertilitas idiopatica) – jei po ištyrimo, nevaisingumo priežastis lieka neaiški, diagnozuojamas idiopatinis nevaisingumas.
IMPLANTACIJA (implantatio) – blastulės stadijos embriono įsitvirtinimas gimdos gleivinėje 5-6 parą po apvaisinimo.
INSEMINACIJA (IUI, intrauterine insemination) – apvaisinimo moters kūne metodas, kai paruoštos spermos suspensijos kateteriu sušvirkščiama į gimdą esant pratekamiems abiem ar vienam kiaušintakiams.
INSEMINACIJA (ICI, intracevicale insemination) – apvaisinimo moters kūne metodas, kai natūralios spermos sušvirkščiama į gimdos kalelio kanalą.
IŠNEŠIOJUSIOJI MOTINA (gestational carier) – moteris, kuri išnešioja vaisių, susiformavusį iš nevaisingos šeimos moters oocito ir vyro spermijo, ir pagimdytą kūdikį perduoda biologiniams tėvams. Tai viena iš donorystės formų.
OLIGOASTENOTERATOZOOSPERMIJA (oligoasthenoteratozoospermia) – spermos pakitimas, kai 1 ml spermos būna mažiau nei 20 milijonų spermijų, iš jų judrūs mažiau kaip 50 proc., normalios morfologijos – mažiau kaip 30 proc., paal PSO arba mažiau kaip 14 proc., pagal Kriugerį.
OLIGOMENORĖJA (oligomenorrhoea) – retos ir nereguliarios mėnesinės.
OLIGOSPERMIJA (oligospermia) – spermos koncentracijos sumažėjimas – 1 ml spermos yra mažiau nei 20 milijonų spermijų.
OOSITAS (oocytus) – nesubrendusi moteriškoji lytinė ląstelė. Naujagimės kiaušidėse yra 1-2 milijonai pirminių folikulų su kiaušialąstėmis. Per vaisingą moters gyvenimo laikotarpį subręsta apie 400-500 folikulų: paprastai po vieną kiekvieną mėnesį. Kiti folikulai sunyksta. Per ovuliaciją iš plyšusio folikulo išsilaisvinusi kiaušialąstė gali būti apvaisinta arba sunyksta.
OVULIACIJOS NEBUVIMAS (anovulatio) – kiaušidžių funkcijos sutrikimas, kai nesubręsta folikulas arba subręsta, bet iš jo neišsilaisvina kiaušialąstė. Tokie menstruacijų ciklai vadinami neovuliaciniais, jie būdingi endokrininiam nevaisingumui.
OVULIACIJOS SUŽADINIMAS (ovulation induction) – ovuliacijos sukėlimas chorioniniu gonadotropinu, kai yra subrendęs folikulas.
OVOLEMA (oolemma) – plona membrana, supanti kiaušialąstės citoplazmą.
OVULIACIJA (ovuliatio) – folikulo plyšimas ir kiaušialąstės išsilaisvinimas.
PADIDĖJĘS PROLAKTINO KIEKIS KRAUJYJE (hyperprolactinemia) – hormono prolaktino (PRL) kiekis padidėja dėl hipofizės naviko, hipofizės ir pogumbrio funkcijos sutrikimo, vartojant kai kuriuos vaistus.
PROGESTERONAS (progesteronum) – moteriškas lytinis hormonas, kurį išskiria po ovuliacijos susidaręs geltonk(nis. Veikiama progesterono, kinta gimdos gleivinė – gimda ruošiasi priimti apvaisintą kiaušialąstę. Nėštumo metu progesteroną išskiria placenta.
PROBRANDUOLYS (pronucleus) – vienas iš dviejų lytinių ląstelių branduolių, dar nesusiliejusių į vieną apvaisintoje kiaušialąstėje. Jiems susiliejus, susidaro užuomazginis branduolys.
POSMEGENINĖ LIAUKA (hypophysis) – jos priekinė dalis išskiria hormonus, kurie veikia visas endokrininės sistemos liaukas. Lytinių liaukų hormoninei funkcijai didžiausią įtaką daro gonadotropiniai hormonai FSH ir LH.
POGUMBRIS (hypothalamus) – jis išskiria neurohormoną, kuris per posmegeninę liauką veikia viso organizmo endokrinines funkcijas. Lytinių liaukų funkcija priklauso nuo GnRh.
POLICISTINIŲ KIAUŠIDŽIŲ SINDROMAS (polycystic ovarian syndrome) – endokrinopatija, pasireiškianti įvairiais pokyčiais organizme. Kiaušidėse dėl sutrikusios steroidogenezės nesubręsta folikulai, nevyksta ovuliacija, galimas nevaisingumas.
POLISPERMIJA (polyspermia) – daugiau kaip vieno spermijo įsiskverbimas į kiaušialąstę per apvaisinimą. Susidarę embrionai neauga ir greitai žūva.
POLIMERAZINĖ GRANDININĖ REAKCIJA (polymerase cleain reaction) – biotechnologijos metodas, kuriuo galima gauti ir ištirti vieną geną arba tam tikrą DNR fragmentą. metodas taikomas atliekant genetinį ikiimplantacinį tyrimą.
POODINĖ SPERMIJŲ ASPIRACIJA IŠ ANTSĖKLIDŽIO (percutanious epididymal sperm aspiration) – specialia adata per antsėklidžio odą išsiurbiama spermijų. Jie naudojami atlieknt ICSI.
RECIPIENTĖ, GAVĖJA (recipientis) – moteris, kuriai apvaisinti naudojamos donorų lytinės ląstelės arba embrionai.
SĖKLA (sperma) – priešinės liaukos sekreto ir spermijų sankaupa, kuri išteka ejakuliacijos metu.
SĖKLIDŽIŲ BIOPSIJA (testicular byopsy) – mikrochirurginė procedūra, atliekama esant įvairios kilmės azoospermijai. Išpjautame sėklidės audinio gabalėlyje ieškoma gyvybinių spermijų, o juos ištyrus sprendžiama apie spermogenesės pokyčius.
SINTETINIS VAISTAS KLOMIFENO CITRATAS (Clomiphene citrate) – tinkamiausias vaistas ovuliacijos sutrikimams gydyti, pasižymintis antiestrogeniniu poveikiu. ovuliaciją galima skatinti vien šiais vaistais arba kartu su kitais medikamentais.
SKAIDRUS DANGALAS (zona pellucida) – išorinis kiaušialąstės apvalkalėlis.
SPERMOS INJEKCIJA Į KIAUŠIALĄSTĖS CITOPLAZMĄ (ICSI) – mikromanipuliacinis apvaisinimo ne moters kūne metodas, kai atrinktas spermijas įšvirkščiamas tiesiai į kiaušialąstės citoplazmą specialiu mikromanipuliatoriumi. Dažniausiai taikomas esant vyro vaisingumo sutrikimams.
SPERMATOZOIDAS, SPERMIJAS (spermatozoon, spermium) – vyriškoji lytinė ląstelė, turinti haploidinį chromososmų rinkinį. Spermijas susideda iš galvutės, kalelio, uodegėlės, jis yra judrus. Spermijai 70 dienų bręsta sėklidėje, toliau antsėklidyje. Jie kaupiasi sėklidžių pūslelėse, iš čia išmetami ejakuliacijos metu.
SPERMOS DONORAS (spermdonor) – vyras, reguliariai duodantis savo spermos užšaldyti ir laikyti spermos banke. Spermos donorai kruopščiai atrenkami po nuodugnių tyrimų.
SPERMOS BANKAS (sperm bank) – užšaldytos donorų spermos atsargos, laikomos – 196ºC temperatūros skystame azote. Užšaldyta sperma mediciniškai tikrinama ir kontroliuojamas jos naudojimas.
SPERMOS MORFOLOGIJA (sperm morphology) – spermijų išorinė struktūra. Ją būtina įvertinti atliekant kokybišką spermos analizę.
SPERMIJŲ IŠGAVIMAS IŠ SĖKLIDŽIŲ (testicular sperm extraction) – mikrochirurginė procedūra, kai tiesiai iš sėklidžių audinio paimama pavienių spermijų ar spermatidžių, kurie naudojami atliekant ICSI.
SUROGACIJA (surrogacy) – donorystės forma, kai moteris, įsipareigoja pastoti bei išnešioti savo genetinį vaisių ir pagimdyti kūdikį atiduoti nevaisingai šeimai. Daugelyje šalių tokia donorystė draudžiama.
TESTOSTERONAS (testosteronum) – vyriškasis lytinis hormonas, kurį išskiria sėklidės, o nedidelį kiekį – kiaušidės, antinksčiai. Testosteronas kontroliuoja spermogenezę ir vyro antrinių lyties požymių formavimąsi.
TRANSLOKACIJA (translokatio) – chromososmos dalies atitrūkimas ir prisijungimas prie kitos chromosomos.
TRISOMIJA (trisomia) – trijų vienvardžių chromosomų buvimas.
VAISIUS (fetus) – vaisius, augantis gimdoje nuo 8 nėštumo savaitės iki gimimo.
ZIGOTA (zygote) – apvaisinta lytinė ląstelė nuo branduolių susiliejimo iki pirmo dalijimosi.
ZIGOTOS PERKĖLIMAS Į KIAUŠINTAKĮ (zygote intra-fallopian transfer) – apvaisinimo ne moters kūne metodas.
ŽMOGAUS GEMALAS (human embryo) – jis susiformuoja dalinantis apvaisintai kiaušialąstei ir bręsta iki 8 nėštumo savaitės. Vėliau tampa vaisiumi.
ŽMOGAUS CHORIONINIS GONADOTROPINAS (human chorionic gonadotropin) – lytinių liaukų funkciją kontroliujantis hormonas. Jis veikia folikulų brendimą ir liuiteinizaciją – padeda formuotis geltonkūniui ir išsiskirti progesteronui. hCC palaiko nėštumą, kol jį gaminti pradeda embriono trofoblasto ląstelės, o vėlia placenta. hCC preparatų skiriama per baigiamąjį ovuliacijos stimuliavimo etapą.
ŽMOGAUS MENOPAUZĖS HORMONAI (Human menopausal hormone) – žmogaus menopauzės gonadotropinai (FSH ir LH). Jų preparatų gali būti skiriama kiaušidėms stimuliuoti.